Kas yra teisės į gyvybę?
Kiekvienas asmuo turi teisę į gyvybę. Teisė į gyvybę yra viena iš pagrindinių žmogaus teisių, ji užtikrinama visuose bendruosiuose tarptautiniuose žmogaus teisių dokumentuose.
Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komitetas yra nurodęs:
[Teisė į gyvybę] yra aukščiausia teisė, nuo kurios neleidžiama nukrypti net ginkluoto konflikto ir kitų viešųjų ekstremalių situacijų, keliančių grėsmę tautos gyvybei, atveju.
Tačiau iš tikrųjų gyvybės atėmimų pasitaiko įvairiose situacijose. Gyvybės atėmimas apima tiek tyčinę žalą, tiek tokią žalą, kurią galima numatyti ir kurios galima išvengti. Tai gali pasireikšti kriminalinio ir ginkluoto smurto, eismo ir nelaimingų atsitikimų, aplinkos blogėjimo ir nelaimių, fizinės ir psichinės sveikatos priežiūros, gyvybei pavojingų ligų plitimo, ginkluotų konfliktų, didelio skurdo, visuotinio bado kontekste.
Kas saugo asmens teisę į gyvybę?
Kadangi valstybė yra pagrindinis žmogaus teisių garantas, ji turi užtikrinti, kad teisė į gyvybę būtų gerbiama ir saugoma.
Tai reiškia, kad:
- valstybės teisėsaugos institucijų atstovai jėgą gali panaudoti tik labai retais atvejais, kurie turi būti išskirtiniai, ir tik tada, kai tai absoliučiai būtina;
- tais atvejais, kai valstybės institucijos žino, kad kieno nors gyvybei gresia ar gali grėsti pavojus, jos privalo padaryti viską, kas pagrįstai įmanoma, kad apgintų gyvybę;
- jei kam nors buvo atimta gyvybė, valstybė turi pareigą tai ištirti.
Valstybės pareiga ginti gyvybę taip pat reiškia pareigą sukurti teisinę bazę, užtikrinančią visišką teisės į gyvybę įgyvendinimą, įskaitant teisinio reguliavimo sukūrimą, kuris apsaugotų nuo visų pagrįstai galinčių kilti grėsmių, atsirandančių iš viešųjų ar privačių subjektų, taip pat valstybės organų.
Ar gyvybės atėmimas gali būti pateisinamas?
Nors teisė į gyvybę yra viena iš pagrindinių teisių, ji nėra absoliuti. Pagrindiniai žmogaus teisių dokumentai draudžia savavališką gyvybės atėmimą. Tai reiškia, kad kai kuriais išskirtiniais atvejais gyvybės atėmimas gali būti ir ne savavališkas. Pavyzdžiui, tai gali būti savigynos arba potencialiai mirtinos jėgos panaudojimo teisėsaugos tikslais atvejai. Tačiau reikia pažymėti, kad jėgos panaudojimas tokiose situacijose turi būti kraštutinė priemonė ir griežtai būtina siekiant apsaugoti gyvybę nuo neišvengiamos grėsmės.
Tarptautinis šios teisės pripažinimas
Teisę į gyvybę ginančios normos buvo suformuluotos pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, kai tarptautinė bendruomenė nusprendė nustatyti bendrą pagrindinių teisių apsaugos standartą.
1948 m. buvo priimta Visuotinė žmogaus teisių deklaracija, kurios 3 straipsnis skelbia:
Kiekvienas turi teisę į gyvybę, laisvę ir asmens saugumą.
Teisė į gyvybę taip pat nustatyta visose svarbiausiose tarptautinėse ir regioninėse žmogaus teisių konvencijose.