Kaip suprantami asmens laisvė ir saugumas?
Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 5 straipsnyje teigiama, kad
Kiekvienas asmuo turi teisę į laisvę ir asmens saugumą.
Asmens laisvė yra viena iš pamatinių asmens teisių, kurią turėtų turėti visi asmenys. „Teisė į laisvę ir saugumą“ yra unikali teisė, nes ji turi būti suprantama kaip nedaloma. „Asmens saugumas“ yra fizinės laisvės dalis ir negali būti aiškinamas kaip susijęs su skirtingais dalykais (pavyzdžiui, valstybės pareiga suteikti asmeniui asmeninę apsaugą nuo kitų užpuolimo arba teisė į socialinę apsaugą).
Ar yra kokių nors šios teisės apribojimų?
Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 5 straipsnio 1 dalis nurodo, kad egzistuoja prezumpcija, kad kiekvienas yra iš prigimties laisvas, todėl ši teisė iš asmens gali būti atimta tik išskirtinėmis aplinkybėmis. Be to, laisvės prezumpciją pabrėžia imperatyvus reikalavimas užtikrinti, kad laisvė būtų atimta ne ilgiau, nei būtina, ir būtų galima lengvai ją susigrąžinti.
Reikalaujama, kad bet koks laisvės atėmimas būtų vykdomas tik „įstatymo nustatyta tvarka“. Be to, laisvės atėmimas turi būti vykdomas tik teisėtomis priemonėmis. Teisėtumas suprantamas kaip sąlyga, jog bet koks sulaikymas turi atitikti nacionalinę ir tarptautinę teisę bei neturi būti savavališkas.
Atvejai, kai gali būti apribota asmens laisvė ir saugumas:
- kai teismas pripažįsta asmenį kaltu dėl jo įvykdyto nusikaltimo ir jam paskiriama bausmė;
- asmuo nevykdo kompetentingo teismo sprendimo arba būtina garantuoti kitų įstatyme nustatytų pareigų vykdymą;
- kai asmuo įtariamas padaręs nusikaltimą ir būtina užkirsti kelią kitam nusikaltimui arba neleisti įtariamajam pabėgti;
- nepilnamečiai teismo sprendimu gali būti sulaikyti siekiant nepilnametį sustabdyti nuo tam tikrų veiksmų arba siekiant nepilnametį pristatyti kompetentingai teisinei institucijai;
- kai reikalinga užkirsti kelią infekcinių ligų plitimui, taip pat apriboti asmens, priklausomo nuo alkoholio ar narkotinių medžiagų, bendravimo galimybes, jei jis kelia grėsmę sau ir aplinkiniams;
- kai asmuo bando patekti į valstybę be leidimo ar kai vykdoma deportacija ar ekstradicija.
Kas gina šią teisę?
Valstybės pozityvi pareiga yra ne tik susilaikyti nuo aktyvaus šių teisių pažeidimo, bet ir imtis atitinkamų veiksmų, kad kiekvienas jos jurisdikcijoje esantis asmuo būtų apsaugotas nuo neteisėto kišimosi į šią teisę. Todėl valstybė yra įpareigota imtis konkrečių priemonių, užtikrinančių veiksmingą pažeidžiamų asmenų apsaugą, įskaitant pagrįstus veiksmus, kad būtų užkirstas kelias neteisėtam ir nesankcionuotam laisvės atėmimui. Valstybė atsakys, jei nesiemė veiksmų, kai asmens laisvė buvo atimta kito privataus asmens.
Tarptautinis šios teisės pripažinimas
Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje, viename svarbiausių žmogaus teisių dokumentų, kuris buvo priimtas pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, yra du straipsniai, kuriuose minima ši teisė.
3 Konvencijos straipsnyje rašoma:
Kiekvienas turi teisę į gyvybę, laisvę ir asmens saugumą.
9 straipsnyje papildomai nurodoma, kad
Niekas negali būti savavališkai suimtas, sulaikytas ar ištremtas.
Teisė į laisvę ir saugumą yra visuotinai pripažinta – ji yra visose bendrosiose tarptautinėse ir regioninėse žmogaus teisių sutartyse.
Apsauga nuo vienos iš laisvės atėmimo formų, kai slepiamas dingęs asmuo ar jo buvimo vieta, nuo 2010 metų reglamentuojama atskiroje konvencijoje – Tarptautinėje konvencijoje dėl asmenų apsaugos nuo priverstinio dingimo.