Teisė į mokslą

1. Valstybės, Konvencijos šalys, pripažįsta vaiko teisę į mokslą, todėl siekdamos palaipsniui šią teisę įgyvendinti ir remdamosi lygiomis galimybėmis visų pirma:

a) įveda visiems nemokamą ir privalomą pradinį ugdymą;

b) skatina įvairių vidurinio ugdymo formų, įskaitant bendrąjį ugdymą ir profesinį mokymą, plėtrą, rūpinasi, kad jis būtų prieinamas ir pasiekiamas kiekvienam vaikui, ir imasi atitinkamų priemonių, tokių kaip nemokamo ugdymo įvedimas, o prireikus ir finansinės paramos teikimas;

c) visomis tinkamomis priemonėmis užtikrina aukštojo mokslo prieinamumą visiems, atsižvelgiant į kiekvieno gebėjimus;

d) užtikrina su švietimu ir profesiniu rengimu susijusios informacijos ir profesinio konsultavimo prieinamumą ir pasiekiamumą visiems vaikams;

e) imasi priemonių, skatinančių lankyti mokyklą ir mažinančių iškritusių iš švietimo sistemos vaikų skaičių.

2. Valstybės, Konvencijos šalys, imasi visų reikiamų priemonių siekdamos užtikrinti, kad drausmė mokyklose būtų užtikrinama metodais, atspindinčiais pagarbą vaiko orumui, ir laikantis šios Konvencijos.

3. Valstybės, Konvencijos šalys, skatina ir plėtoja tarptautinį bendradarbiavimą švietimo srityje, ypač siekdamos prisidėti prie neišprusimo ir neraštingumo visame pasaulyje panaikinimo ir sudaryti galimybę naudotis mokslo ir techninėmis žiniomis bei šiuolaikiniais mokymo metodais. Šiuo atveju ypač daug dėmesio skiriama besivystančių šalių poreikiams.

29 straipsnis

1. Valstybės, Konvencijos šalys, susitaria, kad vaiko švietimo tikslai turi būti:

a) kuo visapusiškiau ugdyti vaiko asmenybę, talentus ir protinius bei fizinius sugebėjimus;

b) ugdyti pagarbą žmogaus teisėms ir pagrindinėms laisvėms, taip pat Jungtinių Tautų Chartijoje įtvirtintiems principams;

c) ugdyti pagarbą vaiko tėvams, jo kultūriniam tapatumui, kalbai ir vertybėms; šalies, kurioje vaikas gyvena, šalies, iš kurios jis gali būti kilęs, nacionalinėms vertybėms ir kultūroms, kurios skiriasi nuo jo paties kultūros;

d) parengti vaiką atsakingam gyvenimui laisvoje visuomenėje vadovaujantis supratimo, taikos, pakantumo, lyčių lygybės, visų tautų, etninių, nacionalinių ir religinių grupių, taip pat vietinės kilmės asmenų draugystės principais;

e) ugdyti pagarbą gamtos aplinkai.

2. Jokia šio arba 28 straipsnio dalis neturi būti suprantama kaip apribojanti atskirų asmenų ir institucijų laisvę steigti švietimo įstaigas ir joms vadovauti, su sąlyga, kad visuomet bus laikomasi šio straipsnio 1 dalyje išdėstytų principų ir reikalavimų, kad švietimas tokiose įstaigose atitiks minimalias normas, kurias gali būti nustačiusi valstybė.

1. Kiekvienas turi teisę į mokslą. Mokslas, bent jau pradinio ir pagrindinio išsilavinimo lygmenų, yra nemokamas. Pradinis mokslas yra privalomas. Techninis ir profesinis mokymas yra visuotinai prieinamas, o aukštasis mokslas vienodai prieinamas visiems pagal kiekvieno sugebėjimus.

2. Mokslas yra skirtas tam, kad visais atžvilgiais būtų ugdoma žmogaus asmenybė ir kad būtų didinama pagarba žmogaus teisėms ir pagrindinėms laisvėms. Jis turi skatinti visų tautų, rasinių arba religinių grupių savitarpio supratimą, pakantumą ir draugystę, taip pat turi padėti toliau plėtoti Jungtinių Tautų taikos palaikymo veiklą.

3. Tėvai turi pirmumo teisę parinkti savo vaikams mokymą.

13 straipsnis

1. Valstybės, šio Pakto Šalys, pripažįsta kiekvieno žmogaus teisę į mokslą. Jos sutaria, jog švietimo tikslas – siekti, kad žmogaus asmenybė visapusiškai vystytųsi ir suvoktų savo orumą, taip pat didinti pagarbą žmogaus teisėms ir pagrindinėms laisvėms. Jos taip pat sutaria, kad išsimokslinimas turi suteikti visiems žmonėms galimybę tapti naudingais laisvos visuomenės dalyviais, padėti ugdyti savitarpio supratimą, pakantumą ir draugystę tarp visų tautų, visų rasinių, etninių bei religinių grupių ir prisidėti prie Jungtinių Tautų vykdomos taikos palaikymo veiklos plėtojimo.

2. Valstybės, šio Pakto Šalys, pripažįsta, kad siekiant visiškai įgyvendinti šią teisę:

a) pradinis mokymas turi būti visiems privalomas ir nemokamas;

b) įvairių formų vidurinis mokslas, įskaitant techninį ir profesinį vidurinį mokymą, turi būti atviras bei prieinamas visiems imantis visų reikiamų priemonių, visų pirma palaipsniui įvedant nemokamą mokslą;

c) aukštasis mokslas turi būti vienodai prieinamas visiems pagal kiekvieno gabumus, imantis visų reikiamų priemonių, visų pirma palaipsniui įvedant nemokamą mokslą;

d) pagrindinis lavinimas tų asmenų, kurie nėra išėję arba baigę viso pradinio mokslo kurso, turi būti skatinamas ir intensyvinamas;

e) turi būti aktyviai plėtojamas visų pakopų mokyklų tinklas, turi būti įdiegta atitinkama stipendijų sistema ir nuolat gerinamos materialinės dėstytojų sąlygos.

3. Valstybės, šio Pakto Šalys, įsipareigoja gerbti tėvų ir atitinkamais atvejais – teisėtų globėjų laisvę parinkti savo vaikams ne tik valstybės institucijų įsteigtas mokyklas, bet ir kitas mokyklas, atitinkančias tą mokslo reikalavimų minimumą, kuris gali būti valstybės nustatytas arba patvirtintas, ir užtikrinti religinį bei dorovinį savo vaikų auklėjimą pagal savo pačių įsitikinimus.

4. Jokia šio straipsnio nuostata neturi būti aiškinama kaip ribojanti asmenų ar institucijų laisvę steigti mokymo įstaigas ir joms vadovauti, jeigu visuomet laikomasi principų, išdėstytų šio straipsnio 1 dalyje, ir reikalavimo, kad tokiose įstaigose suteikiamas išsimokslinimas turi atitikti minimalius valstybės nustatytus standartus.

14 straipsnis

Kiekviena valstybė, šio Pakto Šalis, kuri, tapdama šio Pakto Šalimi, neįstengė savo pagrindinėje teritorijoje arba kitose jos jurisdikcijai priklausančiose teritorijose įvesti privalomo nemokamo pradinio mokymo, įsipareigoja per dvejus metus parengti ir priimti išsamų priemonių planą, kad palaipsniui – per tiek metų, kiek pagrįstai turi būti nustatyta tame plane, – būtų įgyvendintas privalomo visuotinio nemokamo pradinio mokymo principas.

Niekam neturi būti atimta teisė į mokslą. Valstybė, rūpindamasi švietimu ir mokymu, įsipareigoja gerbti tėvų teisę parinkti savo vaikams švietimą ir mokymą pagal savo religinius ir filosofinius įsitikinimus.