Kas yra teisė į sveikatą?
Atrodo, kad teisė į sveikatą reiškia teisę būti sveikam. Tačiau tai nėra tiesa, nes valstybė negali garantuoti, kad visi būtų sveiki.
Pasaulio sveikatos organizacijos konstitucija apibrėžia:
Mėgavimasis aukščiausiu pasiekiamu sveikatos standartu.
Tai apima:
- teisę kontroliuoti savo sveikatą ir kūną
- teisę būti laisvam nuo kankinimo, nesutarusio medicininio gydymo ar eksperimentų, su kuriais asmuo nesutiko
- prieigą prie sveikatos priežiūros sistemos
- teisę į ligų prevenciją, gydymą ir kontrolę
- prieigą prie būtinosios medicinos
- teisę dalyvauti su sveikata susijusių sprendimų priėmime
pastaba „Sveikatos“ sąvoka apima tiek fizinę, tiek psichinę žmogaus būklę.
Kas saugo šią teisę?
Valstybė, kaip pagrindinis žmogaus teisių garantas, turi imtis veiksmų siekdama šios teisės įgyvendinimo.
Konkrečiau, valstybė turi trijų rūšių įsipareigojimus:
1. Įsipareigojimas gerbti reiškia, kad valstybė neturi pažeisti šios teisės arba į ją kištis. Todėl, be kitų dalykų, draudžiamas toks elgesys:
- diskriminacija sveikatos priežiūros srityje
- nepatikimų vaistų reklama
- priverstinio medicininio gydymo taikymas
- ribojama prieiga prie kontraceptikų
- cenzūruojama arba nesuteikiama sveikatos informacija
2. Apsaugos įsipareigojimas reiškia, kad valstybė turėtų užkirsti kelią pažeidimams iš kitų šalių. Tai apima:
- teisės aktų priėmimą, užtikrinant prieigą visiems prie sveikatos priežiūros
- rinkodaros kontrolę medicinos srityje
- užtikrinimą, kad medicinos specialistai būtų tinkamai išsilavinę ir licencijuoti
- pažeidžiamų ir marginalizuotų grupių apsaugą
- prevenciją nuo žalingų tradicinių ir socialinių praktikų
3. Vykdymo įsipareigojimas reikalauja, kad valstybė priimtų rinkinį priemonių, siekdama užtikrinti šios teisės įgyvendinimą. Tai apima:
- išsamios nacionalinės sveikatos politikos priėmimą
- pakankamos sveikatos infrastruktūros (pvz., ligonių) sukūrimą
- sveikatos draudimo sistemos sukūrimą
- medicininių mokslinių tyrimų ir švietimo veiklos skatinimą
- žmonių sąmoningumo didinimą dėl svarbių problemų (pvz., ŽIV/AIDS, reprodukcinė sveikata, alkoholio vartojimo žala ir pan.)
Kas jeigu valstybė neturi pakankamų resursų?
Įsipareigojimas užtikrinti teisę į sveikatą taikomas valstybėms su skirtingomis ekonominėmis sąlygomis. Tačiau valstybė turėtų laikytis pagrindinių savo įsipareigojimų:
- užtikrinti prieigą prie sveikatos priežiūros be diskriminacijos
- užtikrinti prieigą prie bent minimalaus maisto su tinkama mitybine verte
- užtikrinti minimalų būstą, gyvenamąją vietą ir higieną
- teikti būtinus vaistus
- priimti nacionalinę visuomenės sveikatos strategiją
Kaip nustatyti, ar teisė įgyvendinama tinkamai?
Teisė į sveikatą turi keturias pagrindines charakteristikas:
- Pasiekiamumas: sveikatos paslaugos, įstaigos ir prekės turi būti prieinamos pakankamu kiekiu.
- Prieinamumas: sveikatos paslaugos, įstaigos ir prekės turi būti prieinamos visiems. Fizinio prieinamumo pavyzdys yra ligoninė, esanti pakankamai arti žmogaus namų. Ekonominio prieinamumo pavyzdys: medicinos paslaugų prieinama kaina ar nuolaida žmonėms su mažomis pajamomis.
- Priimtinumas: sveikatos paslaugos, įstaigos ir prekės turi atitikti kultūrinius ir religinius standartus, taip pat laikytis medicinos etikos principų.
- Kokybė: sveikatos paslaugos, įstaigos ir prekės turi pasiekti pakankamai aukštą standartą. Tai apima tinkamai apmokytą personalą, moksliškai patikrintus vaistus, kurių galiojimas nėra pasibaigęs, veikiančią ligoninės įrangą ir kt.
Tarptautinis šios teisės pripažinimas
Sveikata yra svarbi kiekvienam: kai žmogaus fizinė ir psichinė būklė yra saugoma ir gerbiama, tai leidžia mėgautis kitomis žmogaus teisėmis. Idėja, kad žmogiškojo orumo sąvoka taip pat apima žmonių bendrą gerovę kasdieniame gyvenime, jau buvo pripažinta 4 dešimtmetyje.
1948 metų Visuotinės žmogaus teisių deklaracijosa 25 straipsnio 1 dalis teigia
Kiekvienas turi teisę į savo ir savo šeimos sveikatai ir gerovei pakankamą gyvenimo lygį, įskaitant maistą, drabužius, būstą ir sveikatos priežiūrą bei būtinas socialines paslaugas, ir teisę į apsaugą nedarbo, ligos, negalios, našlystės, senatvės atveju arba kitomis nuo jo nepriklausančiomis aplinkybėmis, jam netekus pragyvenimo šaltinio.
Ši teisė – viena arba kartu su kitomis teisėmis – taip pat yra aptinkama visuose svarbiausiuose tarptautiniuose ir regioniniuose žmogaus teisių konvencijose.