Europos Žmogaus Teisių Teismas
2000 m. spalio 10 d.
Faktai
Pareiškėjui Daktarui prokuroras pareiškė kaltinimus dėl šantažo. Susipažinęs su bylos medžiaga pareiškėjo gynėjas prašė prokuratūrą nutraukti bylą. Prokuroras sprendime atmesti jo prašymą nurodė: „[Šie kaltinimai] atmestini kaip nepagrįsti, nes [...] iš ikiteisminio tyrimo metu surinktų įrodymų nustatyta, kad pareiškėjas yra kaltas dėl 2014 m. [šių] nusikaltimų“. Toliau jis nurodė, kurie įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas padarė nusikaltimą.
Skundas
Daktaras skundėsi, kad prašymą nagrinėjęs teismas negali būti laikomas nešališku, nes jam buvo pavesta panaikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimą ir atkurti pirmosios instancijos sprendimą, priimtą pagal Aukščiausiojo Teismo pirmininko prašymą.
Teismo sprendimas
Teismas priminė, kad Konvencijos 6 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nekaltumo prezumpcija yra vienas iš teisingo baudžiamojo proceso elementų, kurio reikalaujama Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje. Jis bus pažeistas, jeigu valstybės pareigūno pareiškime apie asmenį, kaltinamą nusikalstamos veikos padarymu, atsispindi nuomonė, kad jis yra kaltas, kol tai neįrodyta pagal įstatymą. Net ir nesant jokios formalios išvados, pakanka, kad būtų tam tikrų priežasčių, leidžiančių manyti, kad pareigūnas laiko kaltinamąjį kaltu. Be to, nekaltumo prezumpcijos principą gali pažeisti ne tik teisėjas ar teismas, bet ir kitos valdžios institucijos, įskaitant prokurorus. Tai ypač pasakytina apie tai, kai prokuroras, kaip šiuo atveju, atlieka kvaziteisminę funkciją, priimdamas sprendimą dėl pareiškėjo prašymo atmesti kaltinimus ikiteisminio tyrimo stadijoje, kurią jis visiškai kontroliuoja. Vis dėlto, ar valstybės pareigūno pareiškimas pažeidžia nekaltumo prezumpcijos principą, turi būti sprendžiama atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, kuriomis buvo pareikštas ginčijamas pareiškimas.
Teismas pažymėjo, kad tokius pareiškimus prokuroras padarė ne savarankiškame baudžiamajame procese ar spaudoje, o motyvuotame sprendime, kuriuo atmetamas prašymas nutraukti baudžiamąjį persekiojimą. Teismas taip pat padarė išvadą, kad sprendimo kontekste žodis „įrodyta“ turėjo būti suvokiamas kaip požymis, jog byloje yra pakankamai įrodymų tęsti baudžiamąjį persekiojimą, o ne kaip kaltės konstatavimą. Todėl sprendime esantys teiginiai nepažeidė nekaltumo prezumpcijos ir nebuvo pažeista pareiškėjo teisė į teisingą bylos nagrinėjimą.