Konstitucinis Teismas
2023 m. birželio 7 d.
Faktai
Į Konstitucinį Teismą kreipėsi pareiškėjai su individualiu konstituciniu skundu. Pareiškėjas, sulaikytas neteisėtai kirtęs Lietuvos Respublikos sieną, pateikė prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas buvo neįleistas į Lietuvos Respublikos teritoriją ir apgyvendintas nustačius teisę judėti tik apgyvendinimo vietai priklausančioje teritorijoje. Migracijos departamento sprendimu nuspręsta pareiškėją įleisti į Lietuvos Respubliką, nes per 6 mėnesius nuo jo užregistravimo nebuvo priimtas galutinis sprendimas dėl jo teisinės padėties, kartu nuspręsta apgyvendinti laikino apgyvendinimo vietoje 6 mėnesius nuo šio sprendimo priėmimo dienos, nesuteikiant jam teisės laisvai judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje.
Skundas
Pareiškėjas teigė, kad laikinas prieglobsčio prašytojų apgyvendinimas įtvirtintą teisinį reguliavimą, nesuteikiant jiems teisės laisvai judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje, galėjęs trukti iki 6 mėnesių, jei valstybėje dėl masinio užsieniečių antplūdžio yra paskelbta ekstremalioji situacija arba nepaprastoji padėtis, prilygsta asmens sulaikymui. Pagal ginčijamą teisinį reguliavimą asmens laisvė suvaržoma be jokio nacionalinio teismo ar kitos institucijos sprendimo, juo sukurtos prielaidos apriboti asmenų laisvę neįvertinus individualių kiekvienos situacijos aplinkybių, nenumatytos jokios procesinės garantijos ir galimybė tokį sulaikymą apskųsti teismui, todėl toks teisinis reguliavimas, pareiškėjo nuomone, neatitiko Konstitucijos.
Teismo sprendimas
Teismas pasisakė, kad Konstitucijos 20 straipsnio nuostatos suponuoja apsaugą ne tik nuo savavališko sulaikymo ar suėmimo, bet ir nuo bet kokio kito neteisėto asmens laisvės suvaržymo ar atėmimo, be kita ko, tokio, kuriuo ženkliai apribojama asmens judėjimo laisvė, pavyzdžiui, tam tikroje ribotoje ir uždaroje teritorijoje. Tačiau asmens laisvė nėra absoliuti ir esant būtinybei gali būti ribojama.
Ribojant asmens laisvę tai daryti galima tik laikantis iš Konstitucijos kylančių konstitucinių asmens teisių ir laisvių ribojimo sąlygų, be kita ko, įstatyme aiškiai, suprantamai nustatant tokio ribojimo pagrindus, sąlygas, taikymo tvarką ir procedūrą. Be to, įstatymu nustatant asmens laisvės ribojimo sąlygas ir pagrindus turi būti sudarytos prielaidos institucijoms, sprendžiančioms dėl asmens laisvės ribojimo, kiek įmanoma įvertinti individualią kiekvieno asmens padėtį ir, atsižvelgiant į visas svarbias aplinkybes, atitinkamai individualizuoti konkrečias tam asmeniui taikytinas jo laisvę ribojančias priemones.
Teismas turi įvertinti ir sulaikymo teisėtumą, ir jo pagrįstumą. Kiekvienas asmuo, manantis, kad jo teisės ir laisvės yra pažeistos, turi teisę kreiptis į teismą. Taigi, pagal Konstitucijos 20 straipsnį, esant būtinybei įstatymuose nustatytais pagrindais ir tvarka riboti asmens laisvę, turi būti numatyta galimybė tokio ribojimo teisėtumą ir pagrįstumą patikrinti teisme.
Asmens laisvė ir fizinis neliečiamumas yra neatsiejami nuo žmogaus orumo. Kiekvienu atveju, kai asmens laisvė priverstinai suvaržoma kito asmens ar valstybės valdžios institucijų sprendimais ar veiksmais, net kai tokiu asmens laisvės suvaržymu siekiama teisėto tikslo, yra sutrikdomas žmogaus orumas. Todėl taikant asmeniui jo laisvę ribojančias priemones visais atvejais turi būti siekiama, kad jos būtų suderinamos su pagarba žmogaus orumui.
Bendro pobūdžio grėsmė viešajai tvarkai ar vidaus saugumui, kylanti dėl masinio trečiųjų šalių piliečių antplūdžio, negali būti pagrindu sulaikyti prieglobsčio prašytojus, nepaaiškinus, koks yra tokios priemonės poveikis viešajai tvarkai palaikyti ir vidaus saugumui užtikrinti. Grėsmė nacionaliniam saugumui arba viešajai tvarkai gali pateisinti prašytojo sulaikymą arba jo pratęsimą tik su sąlyga, kad dėl jo asmeninio elgesio kyla realus, tuo metu esantis ir pakankamai didelis pavojus pagrindiniam visuomenės interesui arba atitinkamos valstybės narės vidaus ar išorės saugumui.
Kaip konstatavo Konstitucinis Teismas, pagal visiems prieglobsčio prašytojams taikant tą pačią priemonę – laikiną apgyvendinimą nurodytose vietose, nesuteikiant jiems teisės judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje, nebuvo sudaryta prielaidų individualiai vertinti kiekvieno asmens situaciją. Be to, prieglobsčio prašytojai būdavo apgyvendinami, nesuteikiant jiems teisės judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje, nepriėmus jokio atitinkamos kompetentingos institucijos sprendimo, vien remiantis faktu, kad jie yra Lietuvos Respublikoje ir jų prašymai suteikti prieglobstį dar nėra išnagrinėti iš esmės.
Atsižvelgdamas į tai, Konstitucinis Teismas konstatavo, kad įstatymų leidėjas, nors ir siekė teisėtų tikslų ir dėl to galėjo nustatyti tokį asmens laisvę varžantį teisinį reguliavimą, šiuo atveju nesilaikė iš Konstitucijos kylančio reikalavimo asmens teisių nevaržyti labiau, nei būtina teisėtam tikslui pasiekti. Teismas konstatavo, kad atitinkamos įstatymo nuostatos prieštarauja Konstitucijai.