Kas sudaro pareigą ginti teisę į gyvybę ir kaip įvertinti, ar ši teisė buvo pažeista?
Kiekvienas turi teisę į gyvybę. Tai reiškia, kad valstybės pareigūnai ne tik negali be reikalo atimti gyvybės, bet ir turi aktyviai ginti šią teisę ir tirti visus nenatūralios mirties atvejus.
Tai reiškia, kad:
- valstybės pareigūnai gali naudoti mirtiną grėsmę keliančią jėgą tik labai retais, išimtiniais, neišvengiamais atvejais
- valstybės pareigūnai, žinantys, kad asmens gyvybei gresia ar gali grėsti pavojus, turi pareigą šio asmens gyvybę apsaugoti bet kokiomis pagrįstomis priemonėmis
- valstybės pareiga yra tirti bet kokį atvejį, kai buvo atimta kieno nors gyvybė
Sužinokite daugiau apie:
Bendrieji principai
Nors ribojamosios priemonės apskritai negali būti taikomos pacientams ar potencialiems psichinės sveikatos priežiūros įstaigų pacientams, yra ypatingų atvejų, kai tai būtina ir leidžiama. Sužinokite daugiau apie šias išskirtines situacijas.
Policijos ribojamųjų priemonių naudojimas pacientą transportuojant ar ribojamųjų priemonių naudojimas gydymo įstaigoje lemti paciento mirties. Tai reiškia, kad net esant išskirtinėms situacijoms, kai reikia taikyti prievartos priemones, tai turi būti daroma proporcingai paciento keliamai rizikai ir išvengta mirtinų rezultatų.
Tačiau kai taikomos ribojamosios priemonės ir naudojama fizinė jėga, kyla pavojus paciento sveikatai ir gyvybei. Pavyzdžiui, kai pacientas transportavimo metu elgiasi labai agresyviai ir gali pakenkti sau ar policijos pareigūnams, policijai gali tekti imtis labiau varžančių priemonių, kad būtų išvengta pavojaus, todėl gali būti didesnis pavojus į paciento gyvybei.
Todėl policija ar susijęs medicinos personalas turėtų būti labai gerai pasirengęs tokiai situacijai spręsti, kad:
- teisingai parinktų reikiamas ir proporcingas ribojančias priemones
- ir tiksliai įvykdytų fizinį ribojančios operacijos aspektą, kad būtų išvengta mirtinų rezultatų
Vertinimo kriterijai
Jei taikant ribojančias priemones pacientas mirė, galėjo būti pažeista teisė į gyvybę. Siekiant įvertinti, ar buvo pažeista teisė į gyvybę, bus atsižvelgta į šiuos aspektus:
- Ar buvo teisėtas tikslas taikyti ribojamąsias priemones?
- Ar buvo kokių nors kitų veiksmingų priemonių situacijai išspręsti?
- Ar ribojamųjų priemonių taikymas buvo proporcingas paciento keliamam pavojui?
- Ar policijos pareigūnai ar medicinos personalas buvo tinkamai pasirengęs įvertinti tokių ribojamųjų priemonių poreikį ir jų taikymą?
- Ar policijos pareigūnai ar medicinos personalas tinkamai planavo ribojamųjų priemonių taikymą, atsižvelgdamas į laiko apribojimus ir aplinkybes, bei atsižvelgdamas į galimą pavojų gyvybei?
Sužinokite daugiau apie ribojamųjų priemonių taikymą?
Situacijose, kai policijos pareigūnai neišlaikė aukščiau įvardintų kriterijų taikant ribojančias priemones ir tai lėmė paciento mirtį, valstybė gali būti traukiama atsakomybėn dėl teisės į gyvybę pažeidimo.
Situacijoje, kai medicinos personalas nesilaikė šių kriterijų ir tai lėmė paciento mirtį, valstybė gali atsakyti tik tais atvejais, kai valstybė turėjo pareigą apsaugoti gyvybę, tačiau to nepadarė arba neištyrė tokio incidento.
Valstybės institucijos, žinodamos ar turėjusios žinoti, kad gyvybei gresia realus pavojus, turi imtis visų pagrįstų veiksmų pavojui išvengti.
Ypatingą dėmesį reikia skirti asmenims, esantiems valstybės institucijų žinioje, tokiems kaip pacientai psichinės sveikatos įstaigose, nes šie dažniausiai negali pasirūpinti savimi. Jų mirties atveju valstybė turėtų pateikti paaiškinimą.
pavyzdys Atitinkama valstybės institucija privalo imtis priemonių, kai ji žino arba turėjo žinoti, kad psichinės sveikatos priežiūros įstaigoje pacientai miršta dėl to, kad nėra pakankamai darbuotojų ir jie negali užtikrinti, kad kiekvienas pacientas sugebėtų pavalgyti.
Vis dėlto pareiga apsaugoti gyvybę nereiškia, kad valstybės institucijos turi imtis veiksmų, kurių negali būti pagrįstai tikimasi, arba siekiant išvengti asmens žūties bandytų daryti tai, kas neįmanoma.
Lietuvos teisėsaugos institucijų pareiga yra tinkamai ištirti visus atvejus, kai jūsų šeimos narys ar artimas giminaitis miršta psichinės sveikatos priežiūros įstaigoje. Net kai šiose situacijose valstybė nėra tiesiogiai atsakinga už mirtį, ji visada privalo tinkamai ištirti, kas atsitiko, ir sužinoti, ar kas nors yra atsakingas už jūsų šeimos nario ar giminaičio mirtį.
Tyrimą reikia pradėti nedelsiant, jis turi būti išsamus bei veiksmingas.
Jei valstybė jūsų šeimos nario ar giminaičio mirties atvejo neištiria ir nenustato, ar mirtį sukeliant dalyvavo valstybės pareigūnai, tai laikoma teisės į gyvybę pažeidimu.