Aktyvus ginkluotas konfliktas su kita valstybe paprastai pripažįstamas kaip viena iš situacijų, keliančių „grėsmę tautos saugumui“.
Karas aiškiai paminėtas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 15 straipsnyje kaip nepaprastosios padėties rūšis, galinti pateisinti nukrypimą nuo Konvencijoje numatytų teisių.
pastaba Yra dvi ginkluotų konfliktų rūšys – tarptautiniai ir vidaus. Tarptautinis ginkluotas konfliktas vyksta su kita valstybe. Vidinis – tai konfliktas tarp valstybės vyriausybės pajėgų ir vienos ar kelių ginkluotų grupuočių arba tarp pačių grupuočių toje pačioje valstybėje. Vidinis konfliktas automatiškai nepateisina žmogaus teisių ribojimo. Kiekvienu atveju reikia įvertinti, ar vidaus ginkluotas konfliktas yra toks rimtas, kad kelia grėsmę tautos saugumui.
Ginkluota veikla paprastai turi būti vykdoma valstybės, kuriai taikoma išlyga, teritorijoje. Tai, kad valstybė dalyvauja ginkluotame konflikte arba vykdo karines misijas užsienyje, nereiškia, kad toje valstybėje yra nepaprastoji padėtis.
Tarptautinė humanitarinė teisė
Karas nereiškia, kad negalioja jokios taisyklės ir kad žmogaus teisės iš esmės nėra saugomos. Ginkluotiems konfliktams taikoma tarptautinė humanitarinė teisė, kuri, be kita ko, reglamentuoja konflikto šalių įsipareigojimus apsaugoti pagrindines žmogaus teises žmonių, kurie aktyviai nedalyvauja konflikte. Ji gina civilių gyventojų, karo belaisvių, sužeistų ir sergančių kombatantų, humanitarinės pagalbos personalo, žmonių okupuotose teritorijose ir kitų žmonių grupių, kurie aktyviai nedalyvauja karo veiksmuose, bet gali būti konflikto zonose, teises ir saugumą.
Tarptautinė humanitarinė teisė ir žmogaus teisės gali būti taikomos tuo pačiu metu. Kartais jos sutampa, saugodamos tas pačias teises tuo pačiu lygmeniu. Pavyzdžiui, tiek tarptautinė humanitarinė teisė, tiek žmogaus teisės draudžia kankinimus visada ir visų asmenų atžvilgiu.
Kai kuriais atvejais vietoj žmogaus teisių gali būti taikoma tarptautinė humanitarinė teisė. Pavyzdžiui, Žmogaus teisių ir laisvių apsaugos konvencijos 15 straipsnyje neleidžiama pažeisti teisės į gyvybę, išskyrus atvejus, kai žmogus miršta dėl teisėtų karo veiksmų. Taigi karo metu valstybės gali pažeisti teisę į gyvybę, jei tai leidžiama pagal tarptautinę humanitarinę teisę.
Kitais atvejais žmogaus teisės ir toliau taikomos ginkluoto konflikto metu ir jų turi būti laikomasi tiek, kiek jos neprieštarauja tarptautinei humanitarinei teisei.